„Jums gimė berniukas“ – žodžiai, kurie viduramžiais turėjo didelę reikšmę karališkosioms giminėms. Šie žodžiai tai pat nusprendžia, kaip bus auklėjamas vaikas, nulems jo ateitį ir priskirs jį vienai žmonijos pusei. „Jums gimė berniukas/mergaitė“ – pirmasis mus apibūdinantis teiginys, kuris lydės visą gyvenimą, suklasifikuos kaip visus gyvuosius organizmus ir nustatys, kurioje terpėje mes augsime. Mūsų lytis dažniausiai pasako, kuo mes turėtume tapti, bet ar mes tuo norime būti? Apie tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro mūsų lytis, kalbėjau su Lietuvoje neseniai įsikūrusio feministinio fronto (FeF) nariais Aira Niauronyte ir Dominyku Jankausku bei Linu Zeiniauskiu, studijuojančiu sociokultūros antropologiją, ir sociologu, Vytauto Didžiojo Sociologijos katedros profesoriumi Artūru Tereškinu.

Biologiniai ir socialiniai lyčių skirtumai

Lyčių susidarymą nulemia biologiniai vyro ir moters skirtumai. Pavyzdžiui, vyrai fiziškai stipresni, o moterys gali susilaukti palikuonių. Nei viena, nei kita lytis neišgyventų be kitos lyties atstovų, todėl jų santykiai yra paremti bendradarbiavimu. Šitoje bendrystėje ir susidaro daugelis problemų – atsiranda susiskirstymas į gimines, kurios žymi jau ne biologinius, bet kultūrinius, psichologinius, socialinius, teisinius ir ekonominius skirtumus tarp vyriškosios ir moteriškosios giminės. „Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad lyčių skirtumus kuria ne biologija, o visuomenė. Tai yra, lyčių skirtumai yra socialiai sukurti. Jų realus pagrindas – socialinė tikrovė, ne biologija“, – teigė sociologas A. Tereškinas. Taip išprovokuojami lyčių vaidmenys, nurodantys, kaip turi elgtis, mąstyti ir kokia veikla užsiimti moterys ir vyrai. Tai tautos tradicijų ir auklėjimo padarinys arba, anot FeF narės A. Niauronytės, „Tai dirbtinai suformuluoti lyčių skirtumai. Bet jei žmonės juos priima kaip duotybę, kaip dėsnį, jie tampa realūs, jie realiai riboja žmones, iš anksto juos vienaip ar kitaip užprogramuoja“.

Tradicijų ir žmonijos istorijos įtaką lyčių santykiams ir sampratai galima nesunkiai įrodyti – tereikia palyginti indėnų ir europiečių civilizacijas. Mohavų gentyje, esančioje Šiaurės Amerikoje, fiziologinė lytis nenurodė, kad kariais gali būti tik vyrai. Moteris, pasirinkusi kario gyvenimą, buvo priimama kaip kariūnė, o nelaikoma „suvyriškėjusia boba“. Tuo tarpu pažangiausiose civilizacijose, pavyzdžiui, Europos šalyse kuriami anekdotai apie moteris laive, kurios kelionėje atneša tik nelaimes. „Lytys yra kaip žaidimas, vaidinimas. Svarbu tai suvokti. Aš nematau nieko bloga, jei moteris nešios aukštakulnius, jeigu tai jai patinka, kas dabar yra neva „normalu“, taip pat nieko blogo nematau, jei vyras nešios sijoną, jei jam tai patinka, ar tuos pačius aukštakulnius. Juk tai įdomu, tokioje visuomenėje kiekviena(s) ieškotų, ko ji(s) iš tiesų nori, kokia(s) nori būti, tai būtų viena saviraiškos formų, galimybė susikurti save. Ji ir dabar yra, bet visuomenės spaudimas tam trukdo“, – įsitikinusi A. Niauronytė.

Ar tebeesame patriarchalinė visuomenė?

„Dabartinėje postmodernioje visuomenėje savo tikslui pasiekti ir veiklai vystyti nebereikia būtinai būti fiziškai stipriam. Tačiau dauguma vyrų mano, kad jie vieninteliai sugeba ką nors daryti  ir kad tik jie turėtų tai daryti“ apie patriarchalinę sistemą atsiliepė D. Jankauskas. Lietuvoje moterys gali balsuoti jau nuo 1918-ųjų metų, o nuo 1998-ųjų moterų ir vyrų lygios teisės yra ginamos įstatymų, draudžiančių bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, tačiau tai nereiškia, kad patriarchalinė visuomenė jau visiškasi sugriauta. „Teisiškai visi yra lygūs, tačiau de facto daugelis žmonių yra įsisąmoninę vyro dominavimą darbe, šeimoje ir kitose srityse. Manau, daug kas nenorėtų prarasti vaidmens, kuris suteikia daug valdžios, kontrolės ir pagarbos iš aplinkinių, pavyzdžiui, šeimos narių. Jie tiki vyrų dominavimu visuomenėje“, – teigė D. Jankauskas. Dėl to ypač sunki moterų padėtis darbo sferoje. Lietuvoje moteris dažnai už tą patį darbą gauna apie 30% mažesnį atlyginimą nei vyras, ką tik ištekėjusi moteris ar turinti mažų vaikų mama pralaimi „kovą“ dėl darbo vietos, joms atitenka visi namų ruošos darbai, už kuriuos niekas neatlygina, valdymo organuose jos procentaliai užima mažiau pareigų. Nors statistiškai išsilavinusių moterų yra daugiau nei vyrų, siekti karjeros neleidžia vaikai, nes tik apie du procentus vyrų ryžtasi pasiimti tėvystės atostogas, todėl joms tenka rinktis – šeima arba darbas. Žinoma, į tėvystės problemą galima pažiūrėti ir iš vyrų pusės. Nors kai kurie vyrai mielai pasirinktų šeimyninę buitį ir tėvystės atostogas, sociumo sukurtos dogmos neleidžia vyro savigarbai atlikti vadinamų moteriškų darbų ir jie nesiryžta pasilikti namie ir auginti vaiko. „Įstatymai – dar ne viskas, nors tai jau žingsnis pirmyn. Bet dar svarbu, kad jie būtų vykdomi, įsisąmoninti. Manau, čia yra mentaliteto problemos” – įsitikinusi A. Niauronytė.

Įkalintieji stereotipuose

Kodėl mums taip svarbu nustatyti žmogaus lytį? Asmens giminė dažniausiai iš anksto įtakoja jo tolesnę visuomeninę padėtį: vaidmenį šeimoje, pareigas, atsakomybę. „Tai žmones iš vienos pusės apsunkina, apriboja, nors jie neva „laisvai pasirenka“ tai, iš kitos, palengvina gyvenimą, nes jie žino, kokie turi būti, kokius vaidmenis vaidinti“, – teigė A. Niauronytė.
Žmogus didžiausią spaudimą patiria, kai bando atitikti kitų keliamus standartus, kurie ne visada atitinka jo paties interesų. Nors, kaip teigia austrų psichologas Viktoras Frankli,  „Žmogus yra tuo ypatingas, jog sugeba nukrypti nuo visuomenės sukurtų mąstymo, elgesio normų ir vidutiniškumo standartų“, bet visuomenė niekada nepripažins šeimyniško vyro – tai juk nevyriška. Jis bus priverstas arba užgniaužti norą dažniau būti namie, pavyzdžiui, tėvystės atostogų atveju, arba pakelti aplinkos pašaipą. Ir vienu, ir kitu atveju nukentės vyras, kuris pajus nepilnavertiškumo ir atstūmimo jausmą.  „Tyrinėtojai, analizuojantys vyrus bei vyrų ir moterų santykius, mano, kad lygiu mastu nuo vyriškumo ir moteriškumo stereotipų nukenčia ir vyrai. Tik nedidelei mažumai vyrų šie stereotipai naudingi, jie leidžia jiems dominuoti visuomenėje, laikyti savo rankose galios svertus. Dauguma tiek vyrų, tiek moterų nuo vyriškumo ir moteriškumo nukenčia, nes tai, kas suvokiama kaip vyriška ir moteriška, labai juos riboja, „cenzūruoja”, susiaurina gyvenimo pasirinkimų skalę. Mes mokomi būti vyrais ir moterimis nuo pat vaikystės. Ypač griežtai apibrėžiama, kaip turi elgtis vyrai, ką jie turi daryti ir ko ne“, – apie vyriškumą atsiliepė A. Tereškinas.

Kita vertus, karčią dalią patiria ir „neūkiškos“ moterys, kurios nesugeba rūpintis namais. Tokią situaciją atskleidžia Šatrijos Raganos romanas „Sename dvare“. Pagrindinė veikėja Marija ne tik jaučia gėdą prieš vyrą, bet ir patiria giminaičių priekaištus dėl jos nesugebėjimo tvarkytis namuose. Skaitant galima stebėti jos psichologinę įtampą ir norą ištrūkti iš vyro narvelio, bet pabėgti neleidžia prisirišimas ir meilė vaikams. Šis XXa. pradžios romanas dar tebėra aktualus ir šiais laikais. Tą patį išgyvena ir daugelis moterų, kurios negali savęs realizuoti mėgstamame darbe. Jos yra pririštos prie šeimos ir bando atitikti moters/motinos apibrėžimą. „Vyriškumo ir moteriškumo sąvokos mūsų visuomenėje yra iškreiptos. Vienas iš didžiausių iškraipymų, kad akcentuojamas moters grožis ir seksualumas, o ne motiniškumas ir moteriškumas. Ir moterys to vaikosi, norėdamos įtikti iškreiptiems vyrų poreikiams. Daugiausia prie to iškraipymo prisidėjo vyrai. Ir vyras, ir moteris yra lygūs, bet nevienodi. Jei mes norime darnios visuomenės tai šeimoje yra abu būtini. Jų funkcijos yra skirtingos ir darna pasiekiama pusiausvyroje, o ne vienodume“, – įsitikinęs L. Zeiniauskis.

„Galima žaisti tas lytis, kas nori, tegul žaidžia, o ką lytis varžo, tegu jos atsisako, tegu jos nepripažįsta. Reikia žmones vertinti kaip žmones, ne kaip lytines būtybes“, – teigia FeF narė A. Niauronytė.

Renata Donauskytė