Thilo Sarazzino knyga „Vokietija naikina save”, iškėlusi klausimą dėl integracinės politikos sėkmingumo, ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasakyti žodžiai, kad daugiakultūriškumas Vokietijoje absoliučiai žlugo, suskambo šiek tiek bauginamai.

Pasigirdo įvairių vertinimų, diskusijų (tiesa, Lietuvoje tų diskusijų beveik nėra) apie daugiakultūriškumo projektą, tačiau labiausiai racionaliam apmąstymui trukdo tas įkarštis ir visai nepolitiškas tonas, su kuriuo buvo išsakytas nusivylimas daugiakultūriškumo politika. Toks griežtas ir vargiai pamatuotas pareiškimas sukėlė tendecingas ir desperatiškas diskusijas Europoje, radikalų sujudimą bei nelabai teigiamas ideologines ir istorines potekstes.

Šiame pareiškime ir paskui jį atsiradusiame diskurse, man atrodo, svarbiausi keli elementai, kurie turėtų būti aptarti. Toks pareiškimas ir jo sukelta banga turėtų būti įvertintas populizmo, ksenofobijos ar šovinizmo bei paties daugiakultūriškumo koncepcijos atžvilgiu.

Sakyti, kad toks teiginys iš esmės nieko nereiškia ir yra tik populistinis triukas, būtų neteisinga. Problema tikrai akivaizdi ir ją patvirtina kairieji ir dešinieji – dalis imigrantų neintegruoti, gyvena uždarose bendruomenėse, jų įdarbinimo rodikliai maži, išsilavinimas menkas ir t.t. Tačiau tai nereiškia, kad išsakyta nuomonė apie daugiakultūriškumo mirtį yra politinio būtinumo gestas, kad tai neturi jokio populistinio prieskonio.

Populizmo čia nemažai. Vokietijos dešinieji suskubo laidoti daugiakultūriškumo projektą ir skelbti „Leitkultur“, vyraujančios vokiečių kultūros, būtinumą, tad tai nemaža dalimi ir ideologinis gestas – pagaliau atsirado teisėtas pagrindas mėginti susigrąžinti kairiųjų egalitarizmo keliu nužengusią Europą. Vokietijos „Financial Times“ kritikuoja A.Merkel ir už pigų populizmą. Užuot, pavyzdžiui, ji pateikusi grynus politinius sprendimus ar pasiūlymus imigracijos reguliavimo klausimais, ji pateikia nieko nesprendžiančius ir kontroversiškus teiginius, kurių nuojauta sklando visuomenėje. Kiek toks pareiškimas yra politinis ir kiek – populistinis? Kiek jis naudingas praktiniams problemų sprendimams ir kiek – populistinėms manipuliacijoms?

Dabar jau aišku, kad „daugiakultūriškumo žlugimas“ taps dešiniųjų korta ne tik per artimiausius rinkimus, bet ir per ideologinę kovą visoje Europoje. Tokiu lygiu pasakytas nuosprendis, kuris iki šiol galėjo būti tik nacionalistų šūkis, tapo aukščiausio lygio politiniu įvykiu. Tikėtina, kad tai sukels nemažą dešiniųjų radikalų sujudimą, nes po šiuo šūkiu telpa ne tik kairiosios politikos kritika, bet ir ksenofobinės bei šovinistinės potekstės.

Kaip minėjau anksčiau, gana keista buvo teiginį apie daugiakultūriškumo žlugimą išgirsti būtent iš A.Merkel. Netolima Vokietijos istorija turėtų sufleruoti, kad mažiausiai, ko turėtume tikėtis kanclerės žodžiuose, tai – šovinizmo. Paskutiniai Europos gestai, atsiliepiant į holokausto neigimą, parodo, kaip jautriai Europa reaguoja į ksenofobijos ir šovinizmo pasirodymus. Tad kalbėti apie šovinizmo atsiradimą ir įsigalėjimą visuomenės nuomonėse sulig paskelbtu daugiakultūriškumo mirties nuosprendžiu lyg ir nebūtų pagrindo. Tačiau nurašyti tai kaip tiesiog daugiakultūriškumo kritiką būtų neteisinga. Vis dėlto vokiečių reakcija į tai, kad Vokietijos integracinė politika nepasiteisino, atskleidžia ką kita.

Pirmiausia, nepasiteisinus šiai politikai, atsirado nekritiškas visuomenės pasipiktinimas, paremtas nekritiškais T.Sarazzino knygos teiginiais (kuri viena populiariausių Vokietijoje). Turkų musulmonų imigrantus visuomenė pradėjo matyti kaip potencialius ir esamus jų kultūros bei jų gerovės smukdytojus, nors pagrindinis kritikos objektas čia turėtų būti nesėkmingai vykdoma valdžios politika, o ne imigrantai. Taip atsiranda ksenofobiškos nuotaikos ir šovinistiniai įsitikinimai, kuriems politinį pagrindą suteikia A.Merkel „daugiakultūriškumo žlugimas“ ir iš to sekęs teiginys, kad „laimingo gyvenimo kartu“ su imigrantais projektas buvo tik iliuzija.

Tačiau svarbiausia čia yra tai, kad daugiakultūriškumo pagrindu yra laikoma integracija. Kai Vokietijos kanclerė sako, kad daugiakultūriškumas žlugo, tai ji sako, kad integracinė politika buvo nesėkminga. Tačiau Vokietijai integracija reiškė tik tai, kiek imigrantų pritapo prie vokiečių kultūros, kiek jų perėmė tradicijas, kalbą, papročius, religiją ir t.t. Tai atskleidžia vokiečių visuomenės nuomonių tyrinėjimai (priešiškumas kitoms, supanašėti atsisakiusioms kultūroms) ir ypač aiškus A.Merkel išsakymas, kad tiems, kurie nepriima krikščioniškųjų vertybių, Vokietijoje ne vieta. Visi, kurie atsiribojo nuo šių „krikščioniškosios Vokietijos“ kultūrinių faktų, tapo neintegruotais.

Taip suprastos integracijos ir taip suprasto daugiakultūriškumo niekaip kitaip nepavadinsi kaip šovinistiniu. Kodėl atvykėliai turėtų perimti tas tradicijas, tą kultūrą, kuri jiems visiškai svetima? Gal atvykėlių kultūra laikoma prastesne? Kodėl bet koks kitos kultūros puoselėjimas sutinkamas kaip įžeidžiantis gestas „Leitkultur“ atžvilgiu? Akivaizdu, kad integraciją ir daugiakultūriškumą vokiečiai supranta itin ribotai ar, sakyčiau, visiškai klaidingai.

Tokiu atveju „daugiakultūriškumas žlugo“ reiškia tik tai, kad dalis imigrantų nesutiko perimti Vokietijos kultūros, asimiliuotis, todėl „integracinė politika“ žlugo. Tad pareiškimas pastatytas ant labai aiškaus šovinistinio pagrindo (kad „teisinga“ daugiakultūriškumo būklė turėtų būti vienos kultūros egzistavimas). Paradoksas, ar ne? Rodos, daugiakultūriškumo esmė, kai vienoje valstybėje sugyvena daugybė kultūrų, jos turi lygias teises puoselėti ir kurti savo kultūrą, galbūt atrasti naujas jų sintezės formas, bet tikrai ne ta, kai visos kultūros tampa viena.

Tad apie ką kalba A.Merkel? Ji kalba tikrai ne apie daugiakultūriškumą, o priešingai – apie kultūrų homogenizavimą. Žlugo ne daugiakultūriškumas, o siekis suvienodinti kitas kultūras iki bendros vokiečių kultūros. Deja, tai buvo daroma ne homogenizavimo, o daugiakultūriškumo vardu, sąmoningai ar nesąmoningai diskredituojant šį terminą. Iš tikrųjų daugiakultūriškumo politika nė nebuvo įgyvendinta, visos pastangos buvo nukreiptos ne kultūrų įvairovės ir puoselėjimo link, o vienos kultūros link. Bandant atitrūkti nuo tokio etnocentrizmo, kitų kultūrų atstovams nieko neliko, kaip tik užsidaryti savo bendruomenėse, kad būtų išsaugotas kultūrinis tęstinumas. Vis dėlto kaina itin didelė – socialinė atskirtis, susvetimėjimas, skurdas.

Vokietija vis dar yra daugiakultūrė šalis, tačiau daugiakultūriškumo projektas, paremtas sėkminga integracija, ten dar nepradėtas. Daugiakultūriškumas turėtų būti orientuotas į įvairių kultūrų išsaugojimą, skatinimą ir pagalbą, o ne homogenizavimą. Kultūrinė integracija turėtų būti paremta dialogo, o ne monologo principu, žinoma, neapleidžiant socialinės integracijos. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuris turėtų būti sėkmingos integracijos pagrindu, tai socialinės garantijos, dėl kurių imigrantai galėtų jaustis pripažįstami lygiaverčiais visuomenės dalyviais. Antra, bendrų įstatymų laikymasis, kuris reikštų pagarbą ne tik vienas kitam, bet ir vienas kito kultūrai. Trečia, tai bendra kalba, kuri yra dialogo pagrindas visose srityse (žinoma, tai nereiškia, kad kurios nors kultūros turėtų keisti savo kalbą, bendroji kalba būtų reikalinga ne kultūriniam reprodukavimui, o grynai praktiniams tikslams pasiekti).

Tiesa, socialinės garantijos ir lygybė įstatymams, sudarytos sąlygos mokytis vokiečių kalbos Vokietijoje egzistuoja, tačiau siekis suvienodinti kultūras – taip pat. Tad labai svarbu, kad toji riba nebūtų peržengta, jog galimybė skleistis kultūrai nebūtų apribota prievole mokytis kitos kultūros tradicijų. Būtent todėl tokios politikos priemonės neturėtų peržengti šių principų ar juos kaip nors viršyti.

Šie trys dalykai, nors ir labai supaprastinti, galėtų būti pagrindas daugiakultūriškumo politikai. Bendrybės principu apibrėžtas socialinis statusas, lygybė ir kalba iš esmės leidžia kiek įmanoma civilizuotame Europos kontekste skleistis įvairiausioms kultūroms. Šiais trimis pagrindais ir turėtų remtis integracija, ji neturėtų suvienodinti kultūrų, o kaip tik sudaryti joms lygias galimybes. Taip nekils grėsmė būti homogenizuotai nė vienai kultūrai. Tai, kad dalis vokiečių nepatenkinti minaretais ir iš jų sklindančiomis giesmėmis, musulmoniška architektūra, svetima kultūra, religija, papročiais – ne integracijos ir ne daugiakultūriškumo problema. Tai jau ksenofobija. O socialinėje atskirtyje gyvenantys musulmonų imigrantai – ne daugiakultūriškumo projekto žlugimas. Tai nesėkmingos homogenizacijos priežastis, visiškai klaidingai tapatinamos su integracija, kuri iš esmės yra bendrų vardiklių suradimas.

Deja, daugiakultūriškumo ir integracijos terminai Vokietijoje buvo palaidoti net nepradėjus jų įgyvendinti. Daugiakultūriškumas žlugo? Atvirkščiai, didėjant imigrantų skaičiui Europoje, daugiakultūriškumas įgauna pagreitį ir viskas priklauso nuo to, kaip bus įgyvendinama integracija. Jei tokiu pat būdu kaip Vokietijoje, siekiant primesti vyraujančią kultūrą mažumoms, tai, tikėtina, sulauksime susvetimėjusių kultūrinių getų. Juolab mes turime iš esmės atskirti daugiakultūriškumą ir homogenizaciją, nes tai – visiškai skirtingi dalykai.

Įdomiausia tai, ką Vokietija veiks „žlugus daugiakultūriškumui“. Juk tai gana drąsus pareiškimas. Tik kur jis veda? Kas toliau? Logiškai mąstant, jei daugiakultūriškumas neva diskredituotas, turėtų atsirasti alternatyva, opozicinė visiškai priešinga buvusiai politikai. Kokia ji? Tiesą sakant, pagalvojus apie „alternatyvas“, norisi tikėtis, kad tai buvo tik politiškai nereikšmingas populistinis gestas…

Publikuota: Savaitraštis “Atgimimas”