Ar nors vienas iš mūsų galėjome pagalvoti, kad vasario mėnesį užpildę anketas dalyvauti žurnalistų ugdymo programoje po šiek tiek mažiau nei metų, stovėsime prieš auditoriją kaip gyvi teigiamo pokyčio pavyzdžiai? Nereikia apie tai galvoti – Tarptautinės tolerancijos dienos išvakarėse mes tuo įsitikinome. Apie tai  jau pradėjo skilsti žinia. Tačiau išsamūs mūsų tyrimai vis dar Tave susiras! Tad   artimoje ateityje kviečiame susipažinti su  tyrimų detalėmis ir atomazga.

Kaip startavome socialiai atsakingų žurnalistų link? Mėgindami atsakyti į klausimą „Kaip perlipti sieną?“. Jeigu nuo pat mokymų laiko pradžios per sienas mes perlipinėjome, tai savo žurnalistinių tyrimų metu keturios iniciatyvinės grupės jas peršoko. Šį antradienį, po sėkmingo programos pristatymo LTV laidoje „Labas rytas“, Gedimino 9 esančiame NVO „Avilyje“ vyko žurnalistinių tyrimų pristatymai, kuriuos išgirsti rūpėjo ne tik patiems žurnalistams, bet ir valdžios atstovams, mažiau galimybių turinčiam jaunimui.

Kaip valdžios institucijos pasitinka besilaukiančias paaugles?

Bene daugiausiai dėmesio susilaukęs Liucijos Zubrutės ir jos grupės tyrimas „Besilaukianti paauglė“ dar kartą priminė mums „Veronikos laikus“. Liucija pasakojo apie savo pačios patirtį skambinant valdžioms institucijoms, prisistatant nėščia paaugle, apie graudžias situacijas bendraujant su abejingais institucijų atstovais.

Naujas istorijos vingis šiame tyrime – komandos susitikimas su Vilniaus miesto valdžia. Ji komandos prašymu, prižadėjo pagal jaunųjų žurnalistų rekomendacijas paruošti veiksmų planą, kaip turėtų elgtis institucijos, jei iš tiesų paskambintų nėščia paauglė. „Kai darbuotojas nežino, kur nukreipti, tai yra problema“, – sakė mergina, kuriai teko atremti ir grasinimus teismu.

Anot Liucijos, eksperimentas parodė, kad nors popieriuose teisinė bazė tiesiog ideali nėščių paauglių atžvilgiu, iš tiesų iš žmogiškosios pusės su tokia problema susidūrusi paauglė vargiai sulauktų pagalbos.

 Įvairiems darbuotojams pasakodama savo išgalvotą istoriją, ji vis užsimindavo, kad tėvai priklausomi nuo alkoholio, namuose kartais nėra ko valgyti, o dar gyvena jaunesnis brolis ir sesuo. „Tačiau niekas nepasidomėjo, ar iš tiesų nereikia jiems pagalbos. Gal pamanė, kad jei aš, šešiolikmetė, galiu susitvarkyti su savimi ir kūdikiu, galėsiu susitvarkyti ir su jaunesniais broliu ir sese“, – svarstė Liucija Zubrutė.

Ar kvietimas gelbėti gyvybę galioja visiems?

Evelina Valiuškevičiūtė su savo iniciatyvine grupe pasirinko drąsią temą, kurios pavadinimas skamba taip pat intriguojančiai: „Kraujo donorystė ir  homoseksualūs vyrai“. Pastebėta ne tik keistai paaiškinama, bet ir rimtai žmogaus teises pažeidžianti problema nedavė aktyvistams ramybės.

„Kai tai sužinojau, man pasirodė keista, kodėl sveikas, padėti kitiems norintis žmogus negali to padaryti. Paaiškėjo, kad jiems tai uždrausta dėl didesnės rizikos sirgti pavojingomis ligomis. Mat didelė tikimybė, kad santykiaujama analiniu būdu ir taip sudaromos sąlygos užsikrėsti. Kraujo saugumas – iš tiesų labai svarbu, mes visi norime, kad kraujas būtų saugus, tačiau toks draudimas kraujo neapsaugo. Yra ir kitų, heteroseksualių žmonių, kurie lygai taip pat santykiauja ir kelia tokį  patį pavojų, bet jie neidentifikuojami, anketoje klausimo apie lytinių santykių formą nėra. Tik vyrų klausiama, ar jie neturėjo santykių su vyrais. Mūsų tikslas, kad anketoje būtų pakeista klausimo formuluotė – „Ar jūs turėjote praeityje nesaugių analinių santykių?“, – teigė mergina. Esą tuomet kraujas iš tiesų būtų saugesnis.

Kraujo centro atstovai aiškindami situaciją tikino besiremiantys ES nuostatomis. Tačiau žurnalistės turima informacija parodė, kad remiamasi senomis, dar 2004 metų Europos direktyvos nuostatomis. Į tokį akibrokštą Kraujo centro atstovas atsakė nusukdami temą į šoną ir apeliuodami į jauną žurnalistės amžių, išsilavinimą. Atsakymo į klausimą, kada bus atsižvelgiama į naujas direktyvas, vis dar laukiama.

Ką nuveikė „Ratuoti riteriai“ ir jų ginklanešiai?

„Ratuotų riterių“ komandos atstovė Juta Liutkevičiūtė renginio pabaigoje kalbėjo apie taip pat nemažai dėmesio sulaukusią akciją, kurios metu pats Klaipėdos meras turėjo galimybę pajusti, ką reiškia Klaipėdos Žvejų kultūros laipteliais pakilti sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Dar kartą paminėta sena kaip žemė kova tarp rūmų direktoriaus ir miesto mero, kaip ilgai buvo ieškota kaltų ir stengtasi suvokti, kur iš tiesų reikia ieškoti pagalbos.

„Dar prieš akciją savivaldybėje specialistai siuntinėjo nuo vieno pas kitą, kol apsukome šešių žmonių ratą. Pas Klaipėdos merą pakliūti taip pat nesisekė – esą jis neturi laiko, yra užimtas žmogus, o mes tik paprasta iniciatyvių žmonių grupelė. Tik kai kreipėmės kaip jaunosios žurnalistės, mus įsileido ir prižadėjo pasidomėti problema“, – pasakojo Juta.

 „Ratuotų riterių“ akcijai, įvykusiai vasaros viduryje pavyko išjudinti ledus, tačiau finalo vis dar laukiame.

Reabilitacija – ne prabanga, o ekonomiškas ir etiškas sprendimas

Tuo tarpu Vita  Ličytė pasakojo, kaip su bendražygiais pabandė įsijausti į nuo psichotropinių medžiagų priklausomų asmenų kailį. Jaunuoliai valstybės tarnautojams bandė įrodyti, kad šiems žmonėms reikia daugiau galimybių pasinaudoti efektyvesnėmis reabilitacijos programomis.

„Nors visi pripažino, kad priklausomybė – liga, susidūrėme su apgailestavimais, kad žmonės ir nuo vėžio miršta, nes nėra pinigų. Tad iš kur jų imti šiems žmonėms? Mes ir patys, pradėję projektą, turėjome neigiamų nusistatymų, bet daugelį jų paneigėme“, – pasakojo Vita.

Anot jos priklausomybę turintiems asmenims trūksta programų, kurios padėtų pasiruoši įsidarbinimui. Metų trukmės vieno priklausomo  žmogaus reabilitacija kainuotų apie 14 tūkst. litų. Tačiau jeigu jie turėtų galimybę dirbti, per ketverius metus šią sumą grąžintų“, – pasiūlymą valdžios institucijai pristatė Vita.

Laukite tęsinio: išsamios tyrimų publikacijos Tave dar susiras!

NVO avilyje susirinkusi publika pažėrė nemažai klausimų ir komentarų jaunosioms žurnalistėms, pristačiusiomssavo komandų tyrimus. Nebuvo girdėti tik vieno – kaip negerai, netinkamai ir neapgalvotai kažką padarėme. Visi žinojome, kad tik iniciatyvos perėmimas į savo rankas ir drąsa iškelti problemas į paviršių gali iš tiesų kažką pakeisti.  Pristatymų renginio pabaigoje nuskambėjusi frazė „Būkime pokyčiais, kuriuos norime matyti pasaulyje“, ko gero dar kartą labai šauniai pasako viską, dėl ko mes taip stengėmės daugiau nei pusmetį. 

Apie mūsų tyrimus jau pradėjo sklisti žinia. Tačiau vistiek kviečiame dar užsukti į tinklalapį www.zurnalistui.lt bei į mūsų informacinių partnerių svetaines, kur bus publikuoti išsamūs tyrimų aprašymai, šį kartą įtrauksiantys visas tyrimų detales.

Tad iki! Mūsų tyrimai dar Tave susiras 

Naujienoje aprašomos veiklos vyksta įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika“. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.