Priklausomi, nes neturi kito pasirinkimo

Šiauliuose neįgaliesiems į parduotuves patekti paprasčiau nei į mokyklą, muziejų ar biblioteką. Tuo įsitikino jaunoji žurnalistė Daumantė Baranauskaitė, visą dieną po miestą keliavusi negalią turinčio asmens vežimėliu.

Eksperimentą pradėjome su mano palydove Sigita ketvirtadienio popietę. Nuo namų pajudėjome į už 400 metrų esantį prekybos centrą. Daug žmonių nesutikome, tačiau kone visi mus palydėjo įkyriais žvilgsniais – spoksojo mums įkandin. Į prekybos centrą įvažiavome lengvai – mus užkėlė eskalatorius. Čia įsikūrusios maisto prekių, drabužių, kavos, kosmetikos, gyvūnų prekių ir kt. parduotuvės, taip pat – kavinė.

Minkštasuolis – tik įgaliesiems

Nukeliavome į kavinę. Žmonių buvo palyginti nedaug. Sigita atsisėdo prie staliuko, o aš prie jo privažiavau – juk atsisėsti ant minkštasuolio negalėjau. Padavėja atnešė valgiaraštį po maždaug septynių minučių. Ji matė, jog prie stalo sėdi negalią turintis  žmogus, kuriam nėra patogu.  Juk stalas – stačiakampio formos, vietos man – gan maža. Tačiau priėmusi užsakymą, ji nuėjo nepasiūliusi pagalbos – juk aš jos neprašiau, galbūt ji tai suprato kaip mano nenorą ant jo sėdėti?

Tolerantiški – netolerantiški kavinės lankytojai

Kol laukėme maisto, į kavinę pamažu plūdo žmonės. Kai kuriems jų praeiti trukdžiau, mat praėjimas iš abiejų pusių apsuptas staliukų (vienas jų – mano griozdiško negalią turinčio asmens vežimėlio), tad stambesniems žmonėms praeiti buvo sunkoka, tačiau praeiviai buvo supratingi. Kai mums patiekė maistą, jutome smalsius žvilgsnius, girdėjome tradiciniu tapusį šnabždėjimąsi: „Pažiūrėk, kokia ten sėdi“, „Gaila man jos“, „Tokia jauna, o jau ratukuose“. Kąsniai strigo gerklėje, nes ilgainiui dirsčiojimai į mūsų pusę tankėjo. Tačiau nepasimetėme – nekreipėme į kalbas dėmesio ir dėjomės nieko negirdinčios, kalbėjome su eksperimentu nesusijusiomis temomis. Buvo keista – prieš prasidedant eksperimentui maniau, jog aplinkiniai jau yra pripratę prie žmonių turinčių negalią, juk jie yra tokie pat žmonės, kaip ir visi, tiesiog turi fizinių bėdų.

Vaikus neįgalieji stebina

Kai atsiskaitėme kavinėje, patraukėme į maisto prekių parduotuvę, kurioje buvo nemažai žmonių. Kol rinkomės produktus, nei žvilgsnių, nei replikų negirdėjome. Tik vėliau maža mergaitė, buvusi su mama, iš tolo smalsiai nužiūrinėjo vežimėlį, o vėliau rodė į jį pirštu garsiai aptardama. Akimirksniu sureagavusi mergaitės motina akivaizdžiai susinepatogino.
Netrukus mergaitės mama priėjo prie mūsų ir atsiprašė už savo smalsios dukros poelgį.

Mokėjimo kasose – malonus gestas

Po trumpo pokalbio nuėjome mokėjimo kasų link. Prieš mus buvusi pora jaunuolių pasisiūlė atsistoti mūsų vieton, o mums – jų. Sutikome. Viena moteris, buvusi eilės gale, šūktelėjo, jog priekyje mūsų esantys žmonės turėtų leisti mums stoti eilės priekin. Jie taip ir padarė.

Garsūs, tačiau tik pamąstymai neįgaliųjų labui

Kai atsiskaitėme parduotuvėje, patraukėme pašto link – kelio gabalas iki jo buvo nemažas. Su mano pagalbininke garsiai mąstėme, jog tik dviejų maisto prekių tinklų didžiosiose parduotuvėse yra mokėjimo kasos nėščiosioms, mamos su mažais vaikais ir neįgaliesiems. Tačiau tose kasose dažnai matydavau atsiskaitant žmones, kuriems nederėtų. Jeigu visose parduotuvėse būtų tokios kasos, neįgaliesiems būtų daug lengviau ir greičiau atsiskaityti parduotuvėse, jiems nereiktų grūstis eilėse, juk ne visur pasitaiko supratingų žmonių, pasiūlančių užleisti savo vietą.

Maloni atmosfera prie pašto, bet ne jame

Priartėjus prie pašto pastato, pamatėme, jog yra įmontuotos specialios nuovažos žmonėms, kurie sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Patekusios į pašto vidų, nukeliavome išsiųsti siuntinį. Žmonių buvo daug, eilės – ilgos. Viena moteris, vos mums privažiavus prie eilės, iškart užleido savo vietą. Vaikų nebuvo – tik suaugę žmonės, kurie smalsumu neatsiliko nuo vaiko, sutikto prekybos centre.

Menkos galimybės „pasikultūrinti“

Labai norėjome apsilankyti ir viešojoje bibliotekoje, tačiau prieš tai paskambinus ir administratorės pasiteiravus, ar bibliotekoje yra galimybė apsilankyti neįgaliam asmeniui su vežimėliu, ši pasimetė ir paprašė, kad palaukčiau, kol ji nueis ir patikrins. Grįžusi atsakė, jog kol kas specialių nuovažų bibliotekoje nėra, tačiau apie tai yra galvojama ir visai netrukus, maždaug po vienerių metų, jos turėtų būti įmontuotos. Beje, skambinome ir kai kuriems muziejų administratoriams – vos dvejuose Šiaulių muziejuose yra galimybė apsilankyti negalią turintiems asmenims – tikriausiai manoma, jog neįgalieji nenori aplankyti muziejų, nesidomi kultūra ir laisvalaikį leidžia tik namuose arba prekybos centruose.

„Šiauliuose sąlygos – ne pačios geriausios“

Norėdama daugiau sužinoti apie negalią turinčių žmonių gyvenimą, kreipiausi į „Šiaulių miesto neįgaliųjų draugiją“. Draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė bei jos pavaduotoja Zita Vaidilienė maloniai sutiko plačiau apie tai papasakoti. Atsakymas į mano pirmąjį klausimą – ar žmonės vis dar smalsauja sutikus neįgaliuosius gatvėje – buvo teigiamas. Tuo ir pati įsitikinau eksperimento metu, tačiau skirtingose įstaigose – skirtingas ir susidomėjimas, kuris išreiškiamas kitaip. Išsiaiškinome, jog Šiauliuose sąlygos neįgaliesiems – ne pačios geriausios. Trūksta nuovažų vežimėliams, tad apribojamos galimybės patekti į tam tikrus objektus. Nesavarankiškus neįgaliuosius privalo lydėti asmuo, kuris jį prižiūrėtų – juk važiuodamas vežimėliu, žmogus gali iš jo iškristi arba dar blogiau – kartu su vežimėliu apsiversti. „Šiaulių socialinių paslaugų centre“ yra specialūs mikroautobusai, skirti neįgaliesiems  vežti, tačiau šios paslaugos nėra nemokamos. Ne visi miesto maršrutiniai autobusai yra pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims įvažiuoti. Tas pats yra ir su kitu miesto visuomeniniu transportu.

Neįgaliesiems tobulėjimas prieinamas sunkiai

Šiaulių miesto mokyklose nuovažų vežimėliui taip pat nerasta. Tai reiškia, jog negalią turinčiu vaiku mokykloje turi rūpintis paskirtas asmuo ir jį nešioti, bet ar norinčiųjų atsiranda? Negalią turintys vaikai priversti mokytis namuose ar mokamose mokyklose (nemokamose laisvų vietų skaičius – ribotas). Tačiau universitete nuovažos yra. O tobulėjimas? Finansavimas negalią turinčių žmonių užimtumui – menkas. „Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijoje“  organizuojami seminarai, kursai, paskaitos, informavimas, konsultavimas ir atstovavimas, socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas bei palaikymas, meninių, kultūrinių, sportinių gebėjimų lavinimas. Visos paslaugos teikiamos judėjimo neįgalią turinčių asmenų gyvenimui palengvinti, užimtumui padidinti.

Neįgalumas – ne trukdis būti laimingam

Šiauliuose gyvena apie 9000 negalią turinčių žmonių, tarp jų – ir sėdinčių  vežimėlyje. Kone kiekvienas jų susiduria su rimtesniais nepatogumais, problemomis nei aš susidūriau per kelias valandas. Tai jie patiria kasdien: įkyrius žvilgsnius, šnabždesius, galbūt net agresiją. Jie yra bejėgiai prieš nesupratingus žmones, tačiau dauguma neįgaliųjų yra mobilūs, savimi pasitikintys, laimingi asmenys, nemėgstantys perdėto jautrumo, gailesčio jų atžvilgiu.

Dauguma mano eksperimento metu sutiktų žmonių buvo supratingi ir geranoriški, tačiau infrastruktūra neįgaliesiems nesutvarkyta taip, kad jie galėtų drąsiai ir patogiai jaustis viešose erdvėse be palydos.

Šis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

„Buvęs kalinys, o dar ir narkomanas”. Praeitis ar etiketė visam gyvenimui?

„Man užteko pasakyti, kad esu teistas. Darbo biržos darbuotoja žadėjo paskambinti – to skambučio jau ketvirti metai laukiu“,- pasakojo prieš mėnesį jau penktą kartą iš įkalinimo įstaigos grįžęs Jonas, nenorėjęs viešinti savo pavardės. Panašiai gyvena ir  kiti bausmę atlikę asmenys. Juos pamiršta ne tik darbo biržos. Ignoruoja šeimos, net jų nuosavi vaikai. O dar prisidedame ir mes. Sukame akis į šoną, tik išgirdę apie jų praeitį. Teisiame jau anksčiau teistus, nors ir jų, ir savo labui turėtume padėti. O gal ne – juk ne už gerus darbus žmogus atliko laisvės atėmimo bausmę? „Buvęs kalinys, o dar ir narkomanas” – ne vieną kartą iš vos pažįstamų žmonių Jonui adresuota jį žeidžianti frazė.

Narkotikai ir nepilnamečiai: kur išmesti adatą?

,,Užlipau ant adatos – padėkit“- štai tokį pagalbos šauksmą galima girdėti Lietuvoje pastaraisiais metais. Vis daugiau jaunų žmonių, ypač nepilnamečių, pradėjusių vartoti narkotikus, nežino, kur kreiptis pagalbos. Ar gali kas nors padėti jaunuoliams ištraukti iš venos adatą?

Smurtas šeimoje: visur gerai, o namuose – baisiausia?

„Vieną dieną jis nutaikė man į smilkinį dujinį pistoletą. Aš labai išsigandau. Tai buvo paskutinis taškas. Aš išėjau“, – prisimena neseniai nuo vyro pabėgusi Sandra. Tačiau daug moterų tebegyvena tyloje, laikomos įkaitėmis vyro teroro, savo įsitikinimų, visuomenės požiūrio ir teisėtvarkos labirintų.

Žurnalistinis eksperimentas: esu nėščia niekam nereikalinga paauglė

Ką daryti šešiolikmetei moksleivei, sužinojus, jog laukiasi? Bėgti drebančiais keliais pas tėvus? O jei jie geria, kūdikio tėvas užsienyje, o mergina net neturi su kuo pasikalbėti? Rizikuoti ir būti išvejamai iš namų ar kreiptis į atitinkamas valdžios institucijas? Į tai atsakymo ieškojau atlikdama žurnalistinį eksperimentą.

Ar tikrai daugiakultūriškumas žlugo?

Thilo Sarazzino knyga „Vokietija naikina save”, iškėlusi klausimą dėl integracinės politikos sėkmingumo, ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasakyti žodžiai, kad daugiakultūriškumas Vokietijoje absoliučiai žlugo, suskambo šiek tiek bauginamai.

Feminizmo ir džentelmeniškumo sankirta: rankos, durys, nešuliai

 Ar turi džentelmenas padėti damai išlipti iš autobuso, jei ji nori įlipti? Internetinis humoras

Mažiau nei prieš šimtą metų dažnas save gerbiantis vyras, tas, kuris norėjo būti vadinamas džentelmenu be kitų savybių turėjo bet kokia proga asistuoti damai. Ši atsilygindama privalėjo gražiai atrodyti ir pritarti protingoms jo mintims. Išsilavinusi, drąsiai mintis reiškianti, savimi pasitinkinti moteris galėjo sukelti nemenką sąmyšį. Šiandien matome, jog vertybės apvirto aukštyn kojom. Moteris įmonės vadovė, parlamento narė ar prezidentė tapo, jei ne įprastu, tai bent jau nestebinančiu reiškiniu. Noras ar įprotis asistuoti damoms išliko. Bet ar dvidešimt pirmajame amžiuje iš tiesų reikalingi XIX a. mandagumo ritualai?

Neįgalieji aukštosiose mokyklose

 Artėjant rugsėjui nerimauja ir tėvai ir vaikai, tuoj prasidės nauji mokslo metai. Didžiausią nerimą jaučia neįgalūs jaunuoliai, kuriems integracija į visuomenę bei stojimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas yra didelis iššūkis.

Mūsų lytis pasako, kuo mes turėtume tapti, bet ar mes tuo norime būti?

  „Jums gimė berniukas“ – žodžiai, kurie viduramžiais turėjo didelę reikšmę karališkosioms giminėms. Šie žodžiai tai pat nusprendžia, kaip bus auklėjamas vaikas, nulems jo ateitį ir priskirs jį vienai žmonijos pusei. „Jums gimė berniukas/mergaitė“ – pirmasis mus apibūdinantis teiginys, kuris lydės visą gyvenimą, suklasifikuos kaip visus gyvuosius organizmus ir nustatys, kurioje terpėje mes augsime. Mūsų lytis dažniausiai pasako, kuo mes turėtume tapti, bet ar mes tuo norime būti? Apie tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro mūsų lytis, kalbėjau su Lietuvoje neseniai įsikūrusio feministinio fronto (FeF) nariais Aira Niauronyte ir Dominyku Jankausku bei Linu Zeiniauskiu, studijuojančiu sociokultūros antropologiją, ir sociologu, Vytauto Didžiojo Sociologijos katedros profesoriumi Artūru Tereškinu.

Kokį pasaulį mato neregiai?

 Vokietė Hana Reuter (28m.) ir Vaida Butautaitė (20m.) – jos nepažįstamos, bet abi nuo gimimo nemato. Hana dirba filosofijos dėstytoja Frankfurto universitete, taip pat padeda mokykloje nematantiems vaikams. Vaida, jau pabaigusi Šiaulių konservatorijoje dainavimo specialybę, tikisi įstoti į Vilniaus pedagoginį universitetą ir ateityje mokyti vaikus dainavimo.

Patyčios – ką daryti?!

  „Tą dieną, kai jai vėl pasakius šlykštų komentarą apie mane, visos klasės akivaizdoje, aš sugebėjau atsikirsti ir visi klasės draugai prapliupo kvatotis, jaučiausi stipriausia pasaulyje. Tada supratau, koks jausmas apima, kai šaipaisi tu, o ne iš tavęs, kaip visad būdavo… “

Ši istorija – tikra. Pažįstamas jausmas? Baltijos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad apie 15 – 25% vaikų nuolat patiria patyčias mokykloje. Patyčių dažnis Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, vis dar yra vienas didžiausių. Šio reiškinio pasėkmės – labai skaudžios. Ką daryti? Į dažniausiai kylančius klausimus atsako psichologė Jolanta Špakova.

Trys laisvės istorijos

  Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) duomenimis, kanapes nors kartą vartoję yra 20 proc. (71 mln.) penkiolikos – šešiasdešimt ketverių metų amžiaus Europos sąjungos gyventojų,  kokainą – 3,6 proc. (12 mln.), amfetaminą – 3,3 proc. (11 mln.), ekstazi – 2,8 proc. (9,5 mln.). Taip pat nustatyta, kad iš šimto žmonių, priklausančių nuo narkotikų, visiškai jų atsisako tik vienas. Taip yra dėl to, kad atsisakyti psichiką veikiančių medžiagų yra sunku, o daugeliui bandančių tai padaryti, remiantis Narkotikų kontrolės departamento duomenimis, iš pirmo karto nepavyksta.